Tylu.

Jį dažnai apimdavo liūdnos mintys, melancholija ir pesimizmas. Gal dėl to, kad pilkas jo gyvenimas buvo pilnas rutinos, griežtų normų, kasdienis Dievo ieškojimas virtęs buku įpročiu. Rūkydamas suktinę jo žvilgsnis dažnai nukrypdavo pro virtuvės langą, toli, kažkur tarp niūraus vakaro debesų ir atsikišusio, ryškaus mėnulio.Tokioje tyloje jis mėgdavo nugrimzti į apmątymus apie savo vietą žemėję, pašaukimą, mąstyti apie laisvės idėją, nepriklausomybę, prometėjišką gyvenimą. Tačiau tai buvo tik tuščios mintys, apie kurias tik ir drįso galvoti, bet ne daugiau.
 Reta žmonių, kurie imasi veiksmo, iniciatyvos keisti esamą padėtį, sukilti prieš valdžią.Kodėl? Nes yra baimė kurti, keistis, griauti stereotipus; Juk gi iš tikrųjų, lengviausia būti pilka mase, prisitaikyti, tada niekas nekritikuos, niekas nieko nesakys.
O galėtų būti kitaip. Norėtųsi įprasminti kažkaip savo gyvenimą, o ne vien tik meluoti pačiam sau ir eiti pasroviui taip beprasmiškai;