Darbas.

Tai daug triūso, nervų, šiurkščios rankos ir pavargęs kūnas. Toks bent jau buvo mano pirmasis darbas. Nežinau ar tai tikrai normalu ar aš tokia išlepus, bet niekada nebuvau mačiusi tokio žmogaus išnaudojimo ir negerbimo. Nuolatinis lakstymas, bėgiojimas, prakaitas, 4-5 valandų miegas. Žinoma, darbas tampa daug lengvesnis ir našesnis, kai yra geras kolektyvas, bet, deje, jis buvo tragiškas. Žmogus su žmogum nesiskaitė, amžina panieka, melas, šlykštus žodynas.Vos ne kaip knygoje "Dievų miškas", dabar net juoką kelia. Manau, geras vadovas turėtų užtikrinti ir palaikyti darną kolektyve, o ne esamas problemas ignoruoti. Jis turėtų su darbuotojais kalbėtis, organizuoti susirinkimus, už gerą darbą suteikti premijų ir atsižvelgti į jų lūkesčius, nes kai aplinka yra darni, tai ir dirbti mieliau, o gi darbe žmogus ir praleidžia daugiausia laiko. Tačiau aš tikrai daugiau nenorėčiau vėl patekti į tą užburtą ratą, kai dirbama 16 valandų per dieną, tai labai užgožia asmenybę, nėra laiko nei skaityti, nei pakeliauti, nei į žmones išeiti. Tai koks čia tada iš viso gyvenimas? Dirbti kitam kaip šuniui ir leistis žeminamam, dienos šviesos nematyti. Juk gi žmogui reikia tobulėti, atrasti, tai, kas iš tikrųjų teikia laimę, dvasinį peną.