Darbas.

Tai daug triūso, nervų, šiurkščios rankos ir pavargęs kūnas. Toks bent jau buvo mano pirmasis darbas. Nežinau ar tai tikrai normalu ar aš tokia išlepus, bet niekada nebuvau mačiusi tokio žmogaus išnaudojimo ir negerbimo. Nuolatinis lakstymas, bėgiojimas, prakaitas, 4-5 valandų miegas. Žinoma, darbas tampa daug lengvesnis ir našesnis, kai yra geras kolektyvas, bet, deje, jis buvo tragiškas. Žmogus su žmogum nesiskaitė, amžina panieka, melas, šlykštus žodynas.Vos ne kaip knygoje "Dievų miškas", dabar net juoką kelia. Manau, geras vadovas turėtų užtikrinti ir palaikyti darną kolektyve, o ne esamas problemas ignoruoti. Jis turėtų su darbuotojais kalbėtis, organizuoti susirinkimus, už gerą darbą suteikti premijų ir atsižvelgti į jų lūkesčius, nes kai aplinka yra darni, tai ir dirbti mieliau, o gi darbe žmogus ir praleidžia daugiausia laiko. Tačiau aš tikrai daugiau nenorėčiau vėl patekti į tą užburtą ratą, kai dirbama 16 valandų per dieną, tai labai užgožia asmenybę, nėra laiko nei skaityti, nei pakeliauti, nei į žmones išeiti. Tai koks čia tada iš viso gyvenimas? Dirbti kitam kaip šuniui ir leistis žeminamam, dienos šviesos nematyti. Juk gi žmogui reikia tobulėti, atrasti, tai, kas iš tikrųjų teikia laimę, dvasinį peną.

Malonu.

Kambarys, kuriame ant medinių grindų jie gulėjo, kvepėjo laužo dūmu. Jis prisitraukė ją arčiau savęs, mėgavosi jos kūno šiluma, oda, kvepiančia muilu, rojumi. Taip jie kartu ir gulėjo tame jaukiame, mažame kambarėlyje, kol galiausiai atitrūko nuo realybės ir pasinėrė į gražų sapną.
Labanaktuks.

Tylu.

Jį dažnai apimdavo liūdnos mintys, melancholija ir pesimizmas. Gal dėl to, kad pilkas jo gyvenimas buvo pilnas rutinos, griežtų normų, kasdienis Dievo ieškojimas virtęs buku įpročiu. Rūkydamas suktinę jo žvilgsnis dažnai nukrypdavo pro virtuvės langą, toli, kažkur tarp niūraus vakaro debesų ir atsikišusio, ryškaus mėnulio.Tokioje tyloje jis mėgdavo nugrimzti į apmątymus apie savo vietą žemėję, pašaukimą, mąstyti apie laisvės idėją, nepriklausomybę, prometėjišką gyvenimą. Tačiau tai buvo tik tuščios mintys, apie kurias tik ir drįso galvoti, bet ne daugiau.
 Reta žmonių, kurie imasi veiksmo, iniciatyvos keisti esamą padėtį, sukilti prieš valdžią.Kodėl? Nes yra baimė kurti, keistis, griauti stereotipus; Juk gi iš tikrųjų, lengviausia būti pilka mase, prisitaikyti, tada niekas nekritikuos, niekas nieko nesakys.
O galėtų būti kitaip. Norėtųsi įprasminti kažkaip savo gyvenimą, o ne vien tik meluoti pačiam sau ir eiti pasroviui taip beprasmiškai;